LIETUVOS RESPUBLIKOS ŠVIETIMO IRE MOKSLO MINISTERIJA

 

JŪSŲ VAIKAS – IKIMOKYKLNUKAS

KAIP GALĖTUMĖTE PRISIDĖTI PRIE SAVO VAIKO UGDYMO?

 

 Padėkite pedagogams kuo geriau pažinti savo vaiką, išsiaiškinti, ką jis mėgsta, kuo domisi, kokios patirties turi, kas jam sekasi geriausiai ir kur reikėtų labiau tobulėti. Kalbėkite su auklėtoja apie savo vaiką, jo polinkius, pomėgius, interesus, būdo bruožus, charakterio ypatybes. Klauskite pedagogo, kokį jis mato jūsų vaiką, teiraukitės, kaip jam sekasi, kokios jo stiprybės, kas tobulintina. Kalbėkitės, tarkitės, išsakykite savo lūkesčius ir pageidavimus. Klauskite specialisto patarimų visais jums rūpimais klausimais. Taip pat papasakokite apie šeimos vertybes, tradicijas ir įpročius. Bendraukite. Nuolat ir nuoširdžiai.

Susitarkite dėl vaiko ugdymo(si) ikimokyklinio ugdymo įstaigoje siekių. Tėvų lūkesčiai ikimokykliniam vaiko ugdymui yra nevienodi. Vieni tėvai iš ugdymo įstaigos tikisi, kad bus plėtojami vaiko gabumai ir talentai, kiti labiau pageidauja, kad būtų gera vaiko savijauta, dar kitiems svarbiausia – padėti vaikui įveikti įvairius bendravimo ir kitokius keblumus (vaikas išmoks tinkamai bendrauti su bendraamžiais, taps savarankiškesnis, atsakingesnis). Gal vaikui sunkiai sekasi tarti tam tikrus garsus, sklandžiai kalbėti, tad jūs tikitės, kad ikimokyklinio ugdymo įstaigoje jam bus suteikta profesionali pagalba? Jei namuose su vaiku bendraujate keliomis kalbomis, galbūt tikitės, kad jis darželyje geriau išmoks kalbą, kuri jam nėra gimtoji? Ikimokyklinio ugdymo įstaigos pedagogai stengiasi atsižvelgti ir į tėvų pageidavimus bei lūkesčius, ir į vaiko norus, ir į ugdymo įstaigos programoje iškeltus tikslus bei siekius.

Aktyviai dalyvaukite vaiko ugdymo(si) planavime, išsakykite savo lūkesčius ir dėl grupės veiklos organizavimo, ir dėl abiem šalims – tėvams ir pedagogams – priimtinų ir patogių bendradarbiavimo formų, ir dėl jūsų vaiko ugdymo(si) rezultatų. Gal jums atrodo, kad itin svarbu stiprinti vaiko sveikatą? Tarkitės, kad vaikas kasdien būtų vedamas į lauką – judėti, žaisti, kad tuo atveju, jei yra tinkamos sąlygos, būtų migdomas lauke; kad į mitybą būtų įtraukta daugiau sveikų ir naudingų produktų. O gal jūs tikitės, kad daugiau dėmesio būtų skiriama meniniams gebėjimams ugdyti ar sveikatai stiprinti? Siūlykite, kokiomis veiklomis, priemonėmis, metodais tai būtų galima padaryti, dalykitės savo idėjomis ir patirtimi, tarkitės.

 Padėkite pedagogams organizuoti vaikui patinkančias ir jo raidą skatinančias veiklas. Aptarkite tai su grupės auklėtoju, kada ir kiek laiko jūs galėtumėte skirti vaikų labui, nevenkite parodyti iniciatyvos, siūlyti įvairias idėjas prasmingai vaikų veiklai ir prisiimti atsakomybę už jų įgyvendinimą. Gal jūs galite vykti kartu ir talkinti grupės auklėtojui įvairiose išvykose ar stovyklauti drauge su kitais grupės vaikais ir jų tėvais? Gal vaikams būtų įdomu apsilankyti jūsų darbovietėje? Galbūt jūs turite galimybę pakviesti į grupę žinomą žmogų? Galvokite ir siūlykite įvairias kitas įdomias veiklas.

Domėkitės, ką vaikas veikė darželyje. Kalbėkitės su vaiku namuose apie tai, kokios veiklos jam patinka, o kokios – didžiausias iššūkis? Ką jis norėtų patirti, išbandyti, sužinoti, pamatyti? Grupės auklėtojui rekomendavus ir (arba) vaikui pageidaujant pratęskite ugdymo darželyje veiklas namuose.

Prieiga https://www.smm.lt/uploads/documents/Leidinys/ikimokyklinukas1.pdf

 

 

 

Logopedė R. Stanaitienė apie VAIKO KALBOS TRŪKUMUS

 

VAIKO KALBOS RAIDĄ LEMIANTYS FAKTORIAI
Pirmaklasis, įpusėjęs septintuosius metus, dažnai neįstengia rišliai ir taisyklingai papasakoti namiškiams, kaip praleido dieną.
Tėvai susirūpinę: jų mažasis jau mokosi skaityti ir rašyti, o dar nemoka sklandžiai kalbėti.
Kas trečias į mokyklą ateinantis pirmokas kalba nebaigtais sakiniais, neįstengia rišliai papasakoti.
Pastaruoju metu vis daugiau atsiranda vaikų, kurių kalba atsilieka nuo bendraamžių.

VAIKO KALBOS SUTRIKIMŲ PRIEŽASTYS
Genetinės priežastys dažnai vėlina ar iškreipia kalbos raidą. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais vaiko kalbą lemia ir kitos priežastys. Neigiamą poveikį taip pat lemia radiacinis bei cheminis aplinkos fonas, maisto ir vandens užterštumas, konservantų gausa.
Vaiko kalbos raida gali sutrikti, jei tėvai linkę piktnaudžiauti medikamentais, rūkalais ir alkoholiu.
Jeigu kūdikiui pirmaisiais gyvenimo mėnesiais trūksta bendravimo su motina emocijų, jei jis laiku negauna pakankamai kalbinių ir aplinkos stebėjimo dirgiklių, galima numatyti, kad jo kalba formuosis vėliau arba jos raida bus sutrikusi.

KETURI LAIPTELIAI KALBĄ
Tikslaus vaiko amžiaus, kada turi susiformuoti kalbos įgūdžiai, specialistai neakcentuoja. Jų nuomone yra vaiko biologinis ir realus amžius, todėl kalbos formavimasis gali būti individualus. Bet visada išliks būdingi tie patys keturi etapai.
Pirmasis etapas prasideda kai mažylis pradeda tarti vienskiemenius neapibrėžtus žodžius, skirtus konkrečiam objektui įvardinti. Tai atsitinka maždaug devintą kūdikystės mėnesį. Tranki muzika, įkyrūs aplinkos garsai, rankų pasyvumas gali nutolinti pirmą kalbos etapą.
Kada vaikas ištars pirmą žodį galima atspėti iš judesių išsivystymo. Jei pirmuosius metus bebaigdamas mažylis nemoka gerti iš puodelio, nebando šaukšteliu kabinti košės ar šukuotis – jis vėluoja ir kalbėti. Todėl šiuo laikotarpiu svarbiau išmokyti vaiką šitų judesių, negu prakalbinti.
Pirmasis kalbos raidos etapas užtrunka maždaug iki 18 – ojo mėnesio. Jo metu vaikas išmoksta pavienius skiemenis jungti į dviskiemenius žodžius. Šiuo kalbos vystymosi metu negalima versti vaiką kartoti dviskiemenių žodžių iš skirtingų skiemenų.
Vaiko kalbos pradmenys glaudžiai susiję, su jo rankų įgūdžiais. Per šį amžiaus tarpsnį turi išmokti dėti vieną daiktą ant kito, versti knygos puslapius po vieną, etapo pabaigoje vaikas piršteliu jau parodo savo nosį, akis, o pieštuku brėžia tiesią liniją.

TAISYTI KLAIDAS PER ANKSTI
Apie pusmetį trunkantis antrasis kalbos etapas pasižymintis itin aktyviu kalbėjimu dviskiemeniais žodžiais iš skirtingų skiemenų. Kalboje atsiranda sakinių iš dviejų žodžių.
Nors kūdikystėje sukauptas pasyvus žodynas – įsisąmoninta kalba – ima veržtis į išorę, bet vaiko galimybės ištarti sudėtingus žodžius dar per menkos.
Tėvai gali nesibaiminti, kad nuo pusantrų iki dviejų metų vaiko kalboje žodžių prasmė dažniausiai bus tik nuspėjama: “tinia” vietoj “kiaušinis”, “guka” vietoj “agurkas”.
Šiuo kalbos raidos etapu vaikas itin aktyviai siekia bendrauti, todėl suaugusiajam gali pasirodyti, kad jis mikčioja – kartoja skiemenis it užsikirsdamas.
Logopedai ragina nepanikuoti – vaiko artikuliacinės galimybės per mažos, o noras kalbėti – didelis.
Šiuo laikotarpiu vaikų nereikėtų versti kartoti trijų žodžių sakinius, nereikia taisyti jų tariamus žodžius ar mokyti taisyklingai ištarti garsus. Svarbu skatinti norą kalbėti ir taip lavinti šnekamąją kalbą.
FLEGMATIKAI PRABYLA VĖLIAU
Triskiemeniai ir tikslesni žodžiai vaiko kalboje atsiras tik prasidėjus trečiajam kalbos raidos etapui. Dažniausiai jis būdingas dviejų – pustrečių metų vaikams.
Tokio amžiaus vaikas jau galėtų ištarti visus pagrindinius garsus, bet jis dar linkęs vienus keisti kitais jis dabar ima kalbėti trijų žodžių sakiniais tačiau šios pastangos ne iš kart būna sėkmingos. Vaikas dar neįstengia sklandžiai užbaigti sakinio, žodžius jungia ne pagal įprastas gramatikos taisykles: “tėtė duok batą, “tiatia noju sėsk”.
Kai kurie vaikai, ypač flegmatikai, pirmuosius du laikotarpius praleidžia beveik nebylūs. Tik per trečiąjį parodo ko visą laiką mokėsi – pasipila trijų žodžių sakiniai.
Logopedas, įvertinęs tylaus vaiko temperamentą, pasiūlytų ramiai palaukti, kol tas kalbos maišelis prakiurs.

KELIOS KALBOS NETRUKDO
Trečiojo etapo metu vaikas įvertina kalbą kaip bendravimo priemonę su žmonėmis. Vaikas trečiaisiais metais su mama gali kalbėtis lietuviškai su senele – rusiškai, su tėčiu – angliškai.
Skirtingos kalbos jo visiškai neapsunkina, o kalbėjimo įgūdžiai nuo to nenukenčia. Šio amžiaus vaikams turėtų būti sudarytos galimybės per bendravimą išmokti kuo daugiau kalbų.
Mokslininkų duomenimis, augančio vaiko imlumas kalboms yra tiesiogiai susijęs su jo organizme vykstančiais fiziologiniais procesais. Galvos smegenų plotas, lemiantis kalbos įgūdžius, nuo gimimo išsiplečia beveik du šimtus kartų, todėl galimybės įsisąmoninti su kalba susijusią informaciją yra pakankamos.

PO ŠNEKOS ATSIRANDA IR RAIDĖS
Ketvirtasis, paskutinis kalbos raidos etapas taip pat užtrunka apie pusmetį. Šiuo metu trijų metų vaikas gali kalbėti pakankamai taisyklingais gramatiškais sakiniais. Žodyne atsiranda žodžių su priešdėliais, kalboje atsiranda prielinksniai, klausimai.
Šiuo laikotarpiu vaikas priima į savo kalbą visus žodžius iš aplinkos, greitai juos įsimena, o kai jų pritrūksta – kuria savus.
Tuo metu, baigiant formuotis šnekamajai kalbai, vaikas ima domėtis raidėmis.

METAS KOREGUOTI DEFEKTUS
Ketvirtajame kalbos formavimosi etape išryškėja garsų tarimo trūkumai. Šiuo metu juos nedelsiant reikia šalinti, nelaukiant kol vaikas galbūt iš jų išaugs. Kartais tėvai pastebėję trejų metų vaikų tarties defektus patys bando juos taisyti. Neprofesionalus kalbos įgūdžių koregavimas dažnai baigiasi tuo, kad vienas trūkumas pakeičiamas kitu – sunkiau ištaisomu.
Klausos ir kartojimo priemonė tokio amžiaus vaikų kalbai koreguoti nėra pakankamai efektyvi.
Prisiminkime, kaip seniau močiutės mokydavo anūkus kalbėti: laikydamos rankose, bei švelniai glostydamos jiems pirštukus liepdavo atidžiai žiūrėti, kaip lūpos ar liežuvis taria garsus.

KUBELIAI IRGI MOKO KALBĖTI
Vaikui, kurio kalbos įgūdžiai formuojasi vėluodami ir su spragomis, dažniausiai stinga aktyvios ir jam įdomios veiklos.
Piešimas, lipdymas, karpymas, kubelių dėliojimas, net lėlių vilkimas drabužėliais ar techninių modelių konstravimas yra svarbios pagalbinės priemonės sklandžios kalbos vystymuisi.
Vaikai, ankstyvoje vaikystėje aktyviai žaidę tokius žaidimus, kuriems reikėjo vis sudėtingesnių rankos judesių išvengia kalbos defektų. V. Suchomlinskis yra pastebėjęs, kad vaikystėje dviračius ardę berniukai užaugę tapo gerais matematikais – rankų lavinimas papildomai ugdė jų mąstymą.

BŪTINA RŪPINTIS KALBOS UGDYMU
Tokių vaikų, kurių kalbėjimas vėluoja, pirštai yra vangūs, sustabarėję. Specialūs rankų pirštukų lavinimo pratimai paspartina vaiko kalbos vystymąsi – ji progresuoja, vydamasi bendraamžių sugebėjimus.
Specialistai kritikuoja kai kurių tėvų nuostatą, kad vaikas užaugs ir vis vien išmoks kalbėti. Kalbos ugdymu reikia taip pat rūpintis.